mobili versija | standartinė versija
main-image

Pilietiškumo akcija ,,Atmintis gyva, nes liudija“

Sausio 11 rytą, atėjusi į darbą, skubėjau uždegti žvakutę šalia knygos ,,Lietuva. 1991.01.13“, jau iš vakaro reklamai padėtos ant stalo, kad į Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Didžiųjų Rūšupių filialą užėję lankytojai prisimintų šią šaliai svarbią datą, o sekmadienį sudalyvautų jai paminėti skirtuose renginiuose.

Popiet į biblioteką užsuko du pradinukai ir pamatę degančią žvakę pasivaržydami ėmė pasakoti, kiek žvakelių degė jų klasėje, kaip gražiai švietė žvakutės kai kuriuose miesto namų languose. Aš paklausiau, ką jiedu žino apie sausio tryliktąją. Beniukai pasakojo, kad vyko televizijos bokšto užėmimas, kad važiavo tankai, kad sovietai šaudė į žmones, kad žuvo taikūs mūsų šalies piliečiai... Andrius ir Augustas tai darė su tokiu užsidegimu, kad neiškenčiau jiems neparodžiusi filmuotos medžiagos apie tą naktį prie Seimo budėjusius žmones, ten degusius laužus – vilties, tikėjimo simbolius. Padaviau keletą eilėraščių, kuriuose išsakyta tai, ką jautė tą baisiąją naktį išgyvenę žmonės. Labiausiai patikusį eilėraštį atspausdinau ant naujo lapo, nupiešiau Lietuvos kontūrus ir paprašiau berniukų nuspalvinti Lietuvą. Tą plotelį greitai padengė trispalvės atspalviai. ,,O gal uždekime atminimo laužą?“, – pasiūliau berniukams. Kur? Kada? – sujudo nenuoramos. Paėmiau seną reklaminį žurnalą ir išplėšiau 14 tamsesnių lapų. susėdom visi trys prie staliuko. Suku iš lapo ritinėlį ir sakau, jog čia bus medžio šaka, kurią dėsime į atmintie laužą. Šią šaką aš susukau už Loretą Asanavičiūtę, vienintelę merginą, žuvusią prie televizijos bokšto. Pamokiau, kaip tvirtai susukti ritinėlį. Ir taip dėliojom šakas už Titą Masiulį, Igną Šimulionį, Rolandą Jankauską... visus 14 žuvusiųjų. Neprailgo ta valanda be kompiuterinių žaidimų, kuriuos buvo nusiteikę žaisti bibliotekos jaunieji lankytojai. O aš galvoju, kad mes visi trys tikrai prasmingai prisijungėm prie šiandien Lietuvoje vykusios pilietiškumo akcijos ,,Atmintis gyva, nes liudija“.

Bibliotekininkė Ramutė Šličiuvienė