mobili versija | standartinė versija
main-image

„Vardan tos Lietuvos...“

Liepos 6-ąją į antram gyvenimui prikeltą Kivylių, arba Kaunackių, dvarą pakvietė jau penktasis tradicinis renginys „Ryški poezijos šviesa“. Kitaip nei ankstesnieji, šiemet prasidėjęs spektakliu, susiėjimas baigėsi tradiciškai – Lietuvos valstybės himno giedojimu.


Prie to, jog liepos 6-ąją, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, arba Valstybės, dieną 21 val. visuose pasaulio kampeliuose lietuviai gieda „Tautišką giesmę“, atrodo, jau pripratome. Nors faktas, jog to susirenkama daryti ne kokioje viešoje vietoje, o privačioje sodyboje, vis dar kelia nuostabą. Ir ko nekels – juk šiais racionalizmo bei materializmo laikais dalintis savo nuosavybę su kitais žmonės nelinkę. Tad kieno nors namuose surengtas viešas renginys – tikrai nedažnas reiškinys. Neveltui dabartinių Kivylių dvaro savininkų Liudos ir Juozo Vyšniauskų iniciatyva kasmet liepos 6-ąją čia kartu su Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos Aleksandrijos filialu, kuriam iki šiol atstovavo dabar jau į užtarnautą poilsį išėjusi Stanislava Šmaižienė (o šiemet – dar ir su Skuodo rajono kultūros centro Aleksandrijos skyriumi), rengti šventinę popietę susidomėjo net Lietuvos televizija. Kaip žinia, prieš trejetą metų apie atgimstantį dvarą parengta ir parodyta laida iš serijos „Kultūros savanoriai“. Tik štai į šiemet liepos 6-ąją įvykusį renginį, nors pati pasiprašiusi, televizija taip ir neatvyko... Nors dėl to susiėjimas nė kiek nenublanko. Tuo labiau, jog jame būta ir naujovės – nuotaikingo spektaklio „Pasimatymas sodo namelyje“, kurį pagal to paties pavadinimo Kazio Sajos pjesę pastatė bei parodė Skuodo rajono kultūros centro Aleksandrijos skyriaus mėgėjų teatras „Truikinų septynetas“, vadovaujama vietos kultūras renginių organizatorės Vilijos Štombergienės. Be jos spektaklyje vaidina Aldona Stanienė, Vilma Nikartienė, Rasa Bartasevičienė, Adelė Kakštienė, Remigijus Perminas, Bronius Jonaitis. Prie naujovių prisidėjo ir tapybos paroda. Darbų autorė – Kivylių dvaro šeimininko Juozo Vyšniausko buvusi bendramokslė, save metaliste vadinanti restauratorė Birutė Kaupienė, prieš kurį laiką įsikūrusi gimtinėje pas savo mamą. Nors renginyje neatsisakyta ir tradicinio, arba esminio, dalyko – poezijos skaitymų. Juk, kaip sakė popietės vedėja, buvusi ilgametė Aleksandrijos mokyklos pedagogė Irma Baužienė, būtent nuo tų skaitymų visa ir prasidėjo: bent kartą per metus neoficialion aplinkon sukviesti sparnuoto žodžio kūrėjus bei mėgėjus turėjusi mintį ir ji pati, bet... Kol galvojusi, kokia forma tai turėtų vykti, iš griuvėsių Kivylių dvarą prikėlęs jo buvusių šeimininkų giminaitis Juozas Vyšniauskas su žmona Liuda ėmęsis tai daryti. Ir ne bet kokią dieną, o liepos 6-ąją, kai susiėjimą simboliškai galima užbaigti valstybės himno giedojimu.
Šiemet pirmą ar netgi penktą kartą renginyje dalyvavo 11 Skuodo literatų klubo „Nojus“ narių: Staselė Jurgilevičienė, Joana Pajauskienė, Adelė Zubienė, Danutė Lekniuvienė, Elena Janušaitienė, Ona Budrienė, Danguolė Pauliuvienė, Irena Gudaitienė, Dalia Zabitienė, Napoleonas Reimontas ir Robertas Ramonas.
Nors pastebėta, jog tokio didelio būrio saviškių literatų dar niekada nebuvo, tenka pridurti, kad jis būtų buvęs dar didesnis... Bet „Nojus“ negalėjo neatsiliepti į Kretingos rajono Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus renginių organizatorės Vitalijos Valančiūtės kvietimą atvykti į renginį ant Imbarės piliakalnio. O ten liepos 6-osios vakarą pasiklausyti muzikos, dainų ir eilių bei kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“ susirinko išties didžiulis būrys žmonių. Renginyje dalyvavo ir sveikinimo žodį tarė Kretingos rajono valdžios atstovai, dvasininkai, piliakalnį apjuosė raitieji skautai. Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai Leonas Rimeikis, Bronė Diekontienė, Genutė Kaunienė ir Adelė Viskontienė paprašyti susirinkusiuosius pamaloninti savo žemaitiškais eilėraščiais. Su nesyk žvainiškių renginiuose jų skaičiusiu tarmiškai rašančiu autoriumi Praniu Žvinkliu.
O Kivylių dvare be mūsų rajono literatų šiemet savo kūrybos paskaitė ir svečiai – Klaipėdos regiono neįgaliųjų meninės raiškos ir sveikos gyvensenos asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“ bei Palangos miesto literatų klubo „Takai per kopas“ atstovai. Pirmosios organizacijos vadovai Gina ir Jonas Tiškai išsamiai papasakojo apie jų namuose įkurtą leidybos manufaktūrą bei supažindino su savo artimiausiais planais, tarp kurių – knyga apie Skuodo literatų klubo „Nojus“ narį, medžio drožėją ir bardą Napoleoną Reimontą. Na, o pastarasis, draugėn pasikvietęs bičiulius Benaditą Skaivydienę ir Kazį Martinkų, renginį nuspalvino savo autorinėmis bei liaudies dainomis, kurios susirinkusiuosius išjudino net rateliui.
Nors išsamią ekskursiją po dvarą jo šeimininkai Liuda ir Juozas Vyšniauskai svečiams dovanojo prieš renginį, ne vienas darsyk apėjo bei viską apžiūrėjo ir po to, kai jau, atrodo, visi buvo sotūs ir vaišių, ir eilių. Mat tai, ką akys mato dabar, lyginant su nuotraukomis, kuriose užfiksuota, kaip Kivylių dvaras atrodė, kai jį imtasi atstatinėti, – neįtikėtina. Arba darsyk akivaizdžiai įrodo, jog žmogaus rankos daro tiesiog stebuklus. „Kaip čia neįsisuka kokie niekadėjai – neprišiukšlina, nesulaužo, neišrauna“, – neslėpė nusistebėjimo ne vienas renginio dalyvis. O Liuda Vyšniauskienė tuojau atsakė, jog dvaras tausojamas dėl to, kad su visais čia apsieinama geruoju. Nors visomis išgalėmis saugą dvarą ir patys. Štai, pavyzdžiui, tam, kad kiek galint sumažintų gaisro galimybę, pastate nepasijungią elektros. Nors apsilanką čia dažnai ir užsibūną ilgai. Ne tik dėl to, jog išpuoselėtai aplinkai reikia labai daug kruopščios priežiūros, o ir dvaro prikėlimo antram gyvenimui darbai dar nebaigti – ši vieta nepaprastai patinkanti šešetui anūkų. Jiems čia pakabintos sūpynės, yra kur pažaisti futbolą... Ir net rengti savo kūrinių parodas. Nors antrajame namo aukšte jaunoji Vyšniauskų karta eksponuoja ne tik piešinius – netgi laukuose rastus akmenukus. Tad neveltui, kaip pasakojo L. Vyšniauskienė, viena anūkė, per televiziją išgirdusi, jog kažkokiam dvarui atstatyti, restauruoti reikia net 3 mln., labai nustebo... Nes jos seneliai be jokios paramos – vien tik iš savo pensijų – dvarą iš griuvėsių prikėlė.
„O mudu su amžinatilsį vyru čia esame gyvenę“, – prisiminė ir dabar likimo su šiuo dvaru susieta (jos sūnus – Vyšniauskų žentas) skuodiškė literatė Staselė Jurgilevičienė. Ir prisipažino, jog iš tų laikų atskriejantys prisiminimai ne tik mieli, bet kartu ir labai skaudūs: štai ji dabar vaikšto po dvaro kiemą... O vyras, su kuriuo kartu išgyveno daugiau nei 50 metų, jau keletą metų ilsisi aukštajame kalnelyje.
Nors kai kurie renginio „Ryški poezijos šviesa“ dalyviai, nesulaukę 21 val., išskubėjo namo, radosi ir tokių, kurie kaip tik atvirkščiai – artėjant tam laikui, atvyko. Tad prie laužo „Tautišką giesmę“ giedojo ne vieną dešimtis ir didelių, ir mažų. Ne viena dešimtis, o tarsi viena didelė šeima. Arba giminė. Kadangi jauki aplinka bei šeimininkų svetingumas suburia, sujungia, suvienija net ir atvažiavusius čia pirmą kartą. Tad ne vienas išvažiuodamas sakė kitąmet liepos 6-ąją norėsiąs čia būti ir vėl. O dvaro šeimininkai išlydėdami teigė, jog džiaugsis kiekvienu atvykusiuoju, nes dvarą atstatinėję ne sau arba ne tik sau, bet, Liudos Vyšniauskienės žodžiais tariant, „vardan tos Lietuvos“.

Dalia ZABITIENĖ
Nuotraukos autorės ir iš jos archyvo

Nuotraukų galerija