mobili versija | standartinė versija
main-image

Vaikams?.. Apie viską!

Kovo 14 d. Skuodo rajone lankėsi žinomas rašytojas – poetas ir prozininkas, daugybės knygų vaikams autorius – Sigitas Poškus. Tądien su juo įvyko trys susitikimai: Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos skaitykloje ir Lenkimų filiale bei Aleksandrijos pagrindinėje mokykloje. Viename iš jų gana gausiai dalyvavo Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai.

Kadangi paskutiniame tądien įvykusiame susitikime su Klaipėdoje gyvenančiu rašytoju Sigitu Poškumi Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos skaitykloje auditorija buvo visai kitokia nei pirmuosiuose (kai jis susitiko su mokiniais ir mokytojais) – be 12-os Skuodo literatų klubo „Nojus“ narių dalyvavo keletas bibliotekininkų bei bibliotekos skaitytojų klubo narių, svečias paskaitė ne tik vaikams, bet ir suaugusiems skirtos savo kūrybos. Ir renginys vyko ne, kaip įprasta, klausytojams bei žiūrovams sėdint eilėmis priešais svečią, o kartu su juo prie stalo, ant kurio puodeliuose garavo arbata, viliojo saldumynai. Nors, kaip buvo matyti ar justi, vis dėlto labiausiai ir šiems susirinkusiesiems patiko būtent vaikams skirti kūriniai. Mat, kaip konstatavo moterys, kurių buvo absoliuti dauguma, jos – mamos, močiutės ar netgi jau promočiutės. Ypač daug teigiamų emocijų visiems sukėlė dialogo tipo kūriniai, kurių padėti paskaityti autorius paprašė bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos, Skuodo literatų klubo „Nojus“ prezidentės pavaduotojos Birutės Strakšytės.
Na, o kadangi tarp „Nojaus“ literatų būta net trejeto buvusių ar esamų pedagogių (nors sakoma, jog pedagogas – ne profesija, o pašaukimas visam gyvenimui), t. y. Aldonos Mončienės, Elenos Janušaitienės bei Danutės Lekniuvienės, ne tik bandyta vieną ar kitą rašytojo „tabalą“ (pats autorius teigia, jog tai tiesiog toks literatūros žanras) paanalizuoti, bet ir pasikeista nuomonėmis, apie ką reikia arba nereikia rašyti vaikams. Mat dar visai neseniai – šiemetinėje knygų mugėje, kuri tradiciškai įvyko vasarį, – savo naujausią knygą mažiesiems „Šokanti karvė, arba Maišatynė“ pristatinėjęs jos autorius teigė nesutinkąs su vaikų literatūros tyrinėtoju, vertėju, vadovėlių vidurinėms mokykloms autoriumi Kęstučiu Urba, teigiančiu, jog jauniesiems skaitytojams nereikėtų rašyti ne tik apie tokius neestetiškus dalykus, kaip, pavyzdžiui, tuštinimasis, bet ir apie mirtį. Nors tarp susirinkusiųjų kaip ir radosi K. Urbai pritariančių, šalyje žinomas rašytojas S. Poškus turėjo visai priešingą ir tvirtą nuomonę: vaikams reikia rašyti apie viską. Tik labai svarbu, kaip. Kitaip vaikai turės iškreiptą pasaulio vaizdą, nesivystys jų empatiškumas. Tad ir paklaustas, kaip žiūri į tai, jog šiandien siekiama cenzūruoti laikui pasipriešinusius – jų nuotolį įveikusius šiandien vis dar populiarius kūrinius, kuriuose kalbama apie alkoholio vartojimą, svečias teigė, jog per didelis konservatyvizmas ribojasi su idiotizmu. Tarsi tęsdamas Vilniuje su K. Urba pradėtą diskusiją apie vaikų literatūrą ir jos sunorminimą, S. Poškus paskaitė vieną iš savo originalių tekstų apie tai, kaip mažylis pirmą kartą pats pasiprašė ant puoduko... Ir išsyk sulaukė mamų, močiučių palaikymo – ta laukta akimirka išties labai svarbi, galima sakyti, netgi šventiška.
Paklaustas, kodėl, palyginus su suaugusiesiems skirta kūryba, tiek daug rašo vaikams, ir susitikime, ir po jo rašytojas teigė, jog rašyti pirmiesiems – ekshibicionizmas. Bent jau jis, skaitydamas tokią kūrybą, jaučiasi tarsi nusirengęs. O štai žaismingoje kūryboje vaikams galima pasislėpti. Mat tada jau galvoji ne kad tau, o kad mažajam būtų įdomu. Ir šiam kūrėjui pavyksta to pasiekti: 1995 m. metų knyga vaikams pripažintos jo „Trumpos pasakaitės“; 1998 m. – „Nebaigta pasaka“; 2003 metų poezijos knyga vaikams – „Vieną kartą“; 2007 m. – „Amalgama“ ir t. t. Na, o šiemet už kūrybą jauniesiems skaitytojams S. Poškui įteikta Ievos Simonaitytės premija. Nors, savaime aišku, tam, kad žinotum, ko vaikams reikia – kaip keičiasi jų pomėgiai, interesai, turi nuolat su jais bendrauti, tarp jų būti. Todėl rašytojas noriai rengia moksleiviams literatūrinės kūrybos seminarus bei pamokas. O tam, kad jų dalyviai tarsi turėtų tų susitikimų tąsą bei įdomų užsiėmimą namie, nuo 2014 m. S. Poškus, tiksliau, Klaipėdos universitetas, leidžia skaitinių – eilėraščių, trumpų istorijų ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams bei jų tėvams ir seneliams – seriją. Joje jau išėjo apie 10 knygelių. 2015 m. už „Pusryčių skaitinius“ ir „Pietų skaitinius“ jų autorius pelnė „Poezijos pavasario“ prizą vaikų poetui.
Vadinamajam teksto organizavimui, patraukliai jo sąrangai, be abejo, labai padeda tai, jog be lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete baigimą liudijančio diplomo kūrėjas turi muzikinį išsilavinimą – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje įgijo muzikos teorijos specialybę. Tad vaikams skirtuose tekstuose esama ne tik lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų, bet ir konkrečių nuorodų į liaudies dainas. Daug jaunųjų skaitytojų pažinime rašytojui davė ir pedagoginis darbas Šiaulių bei Klaipėdos universitetuose, kur skaitė paskaitas apie vaikų literatūrą. Remiantis pedagogine patirtimi, išleista ir metodinės literatūros – knyga „Kūrinių vaikams interpretavimas: literatūrologinė studija apie vaikų literatūrą“ (1994 m.).
Nors, kalbai pasisukus apie jo tekstų prasmę, S. Poškus teigė, jog suaugusieji tuo ir skiriasi nuo vaikų, kad visur visada bei visame kame jos ieško. Vaikai, anot jo, reaguoja paprasčiau, bet teisingiausiai: jeigu smagu – juokiasi, nuobodu – nesiklauso... Tad, jei, klausantis vieno ar kito teksto, nuo veido nedingsta šypsena, vadinasi, nieko daugiau ir nereikia – tikslas pasiektas. Dėl to ir buvo verta tą tekstą rašyti. Net jei jis atrodo visiškai beprasmis.
 
Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo „Nojus“ prezidentė
Nuotraukos autorės

Nuotraukų galerija