mobili versija | standartinė versija
main-image

Pas kaimynus latvius

Šiemet Baltų vienybės dieną Skuodo žemaičių draugija šventė du kartus: tikrąją – pas brolius latvius Kruotėje, kitą – namie, ant Kubiliškės piliakalnio. Latvijoje įvykusiame renginyje dalyvavo ir Skuodo literatų klubo „Nojus“ narių.


Kadangi šiandien iš visos baltų genčių gausybės belikę tik lietuviai ir latviai, nenuostabu, jog neretai Baltų vienybės dieną jie švenčia kartu. Taip Skuodo žemaičių draugija šventė pernai, kai sulaukė svečių iš kaimyninės Latvijos, taip ir šiemet, kai vyko svečiuosna pati. Nors pagal projektą „Skuodo krašto žemaičiai Lietuvos atkūrimo 100-mečiui“, finansuojamą iš Skuodo rajono savivaldybės biudžeto asignavimų kultūros plėtrai ir bendruomenių aktyvinimui, kurį su pagalbininkais įgyvendina Skuodo žemaičių draugija, šiemet suplanuota Baltų vienybės dieną paminėti net du kartus: tikrąją – pas brolius latvius, kitą – namie.
Tad rugsėjo 22-ąją Skuodo žemaičių draugijos delegacija, vadovaujama šios organizacijos pirmininko pavaduotojos, Skuodo literatų klubo „Nojus“ prezidentės, šių eilučių autorės Dalios Zabitienės, išsiruošė į Kruotę.
Renginys, skirtas baltų vienybei, prasidėjo vietos mokykloje. Nors, kaip rodo interneto šaltiniai, šioje Latvijos Respublikos Priekulės nuovado Bunkos pagasto gyvenvietėje – gal tik apie porą šimtų gyventojų, čia tebėra ir erdvi bei jauki pagrindinė mokykla, ir biblioteka. Tad, turint omenyje, kas su tokiomis įstaigomis vyksta mūsų rajone, kaimynams latviams tegalima tik pavydėti. Ko?.. Protingos valdžios. Kadangi ji, matyt, kitaip nei mūsiškė, puikiai supranta, jog iš ten, kur uždaromos bibliotekos, mokyklos, išvejama kultūra. Šviesa. Aktyvūs, iniciatyvūs žmonės. Tad nenuostabu, kad Krotėje netrūksta nei kultūros, nei tokių jos entuziastų, kaip Līga Strēle, kuri ir buvo daugiaplanio renginio iniciatorė, organizatorė bei vedėja. Beje, kaip tik tądien šventusi gimtadienį.
Kaip ir pridera, šventė pradėta joje dalyvaujančių kolektyvų, grupių prisistatymu. Gausūs aplodismentai ir netgi pasitenkinimo šūksniai liudijo, jog susirinkusieji buvo sužavėti, kad svečiai iš Lietuvos, tiksliau, Skuodo, juos pasveikino latvių kalba. O ką jau bekalbėti apie Skuodo literatų klubo „Nojus“ narę Adelę Viskontienę, kuri, ne vieną dešimtmetį pragyvenusi Latvijoje, rašo eilėraščius ne tik lietuvių ar žemaičių, bet ir latvių kalba!.. Jos ne specialiai tai progai parašytas, bet labai tikęs kūrinys tądien suskambo ypatingai. Na, o kam nepatinka autorinių dainų kūrėjo bei atlikėjo, taip pat Skuodo literatų klubo „Nojus“ nario Napoleono Reimonto muzika?!. Nematerialios dovanos kartais kur kas geriau už vadinamąsias daiktines. Nors, savaime aišku, vykstant svečiuosna, nevalia pamiršti ir pastarųjų.
Po vadinamosios iškilmingosios šventės dalies klausytasi Latvijoje gerai žinomo istoriko iš Rezeknės Agro Dzeno paskaitos apie tai, kas yra baltai, ir kodėl juos šiandien prisimename. Tiems, kuriems netrukdė latvių kalbos nemokėjimas (šiame renginyje, kitaip nei tame, į kurį Skuodo žemaičių draugija buvo pakvietusi latvius pernai, jokio vertėjo nebuvo), galėjo išgirsti išties daug įdomaus. Nors ne ką mažiau įdomių po paskaitos būta ir diskusijų. Pavyzdžiui, kodėl taip skiriasi jaunimo reakcija į sunkųjį roką, metalą, nors gali būti dainuojama tomis pačiomis temomis, kaip ir liaudies dainose, – ar tiktai dėl ritmo. Netgi būta visus labai pralinksminusio eksperimento, kai folkloro ansamblis gyvai dainavo latgališką dainą, o multimedija rodė, ką jaunimas išdarinėja sunkiojo roko koncerte...
Po paskaitos Māra Tīmanė, dambrelio garsais bei pasiūlytais užsimerkus įsivaizduoti vaizdiniais nusivedė į tolimą praeitį ir pristatė savo baltiškų simbolių parodą. Atminčiai buvo galima pasiimti atviruko dydžio jų reprodukcijų.
Na, o tada jau Kruotės pagrindinės mokyklos sporto salėje laukė kava, arbata ir užkandžiai, po kurių visi susirinkusieji išvažiavo į už 12-os km esančią įstabią vietą – Saulėgrįžos kalną, kadangi rugsėjo 22-ąją – Rudens lygiadienis. Jo papėdėje teka upė Vartāja. Nors, kaip įrodė realybė, toli gražu ne visi latviai šią tikrai įsimintiną vietovę žino... Ten visų dainuota, eiti rateliai, žaisti kitokie žaidimai. Be kita ko, pasiūlyti bei noriai išbandyti ir senoviniai lietuviški.
Kai prisilinksminta, grįžta į Kruotės mokyklą, tiksliau, į jos kiemą, kur jau laukė didžiulis puodas karštos bei sočios sriubos. Ne tik – ir šokiams pasiruošęs groti ansamblis. Tad raginti šokti neteko – netrukus suskato ir jauni, ir seni. Kaip žinia, kaimynai latviai šokti ypač mėgsta. Tad netgi vaikai mielai siaučia įvairiuose rateliuose, garsiau už suaugusiuosius dainuodami reikalingus tekstus bei kviesdami įsitraukti pasyviuosius. O kaip Baltų vienybės dieną be laužo?!. Jį specialiu ritualu deglais uždegė visų šventėje dalyvavusių kolektyvų atstovai. Na, o kai vienas folkloro ansamblis svečiams iš Skuodo dovanojo „Ant kalno karklai siūbavo“ (beje, kur kas ilgesnį variantą nei paprastai dainuojame Lietuvoje), po to jau būta visokių siurprizų. Net ir ekspromtu gimusio lietuvės bei latvės dueto, užtraukusio „Saulelė raudona“. Mat be jokio akcento lietuviškai kalbančiai Anetei Simanovskai, kurią kasmet galima sutikti ant Apuolės piliakalnio vykstančiame senovės Baltijos regiono genčių amatų, archajinės muzikos ir karybos festivalyje vejančią juostas, toks ekspromtas su šių eilučių autore – joks iššūkis. Ši senovinius amatus puoselėjanti, etninę kultūrą propaguojanti kultūrologė, muzikė bei menininkė lietuviškai teigia išmokusi grynai iš smalsumo: „Reikia mokėti kaimynų kalbą“. Tad belieka tik pasekti jos pavyzdžiu. Ypač skuodiškiams, gyvenantiems vos už kelių kilometrų nuo Latvijos – Lietuvos sienos.

Dalia ZABITIENĖ
Nuotraukos Augenijaus ZABIČIO

Nuotraukų galerija