mobili versija | standartinė versija
main-image

Skuodo mūšiui atminti

Simboliška, jog šiemet, Žemaitijos metais, švenčiamas ne tik jos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800, bet ir Skuodo mūšio 760 metų jubiliejus. Vieno iš tų trejeto mūšių, kurie reikšmingi ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos ar net Europos istorijoje. Na, o kadangi apie jokį renginį rajone, skirtą būtent šiam jubiliejui, girdėti dar neteko, rugpjūčiui visai baigiantis, šio mėnesio 30-ąją dieną, Skuodo literatų klubas „Nojus“ jį susiorganizavo pats.


    Skuodo mūšis – žemaičių ir Vokiečių ordino livoniškosios šakos kariuomenių mūšis, įvykęs 1259 m. prie Skuodo (tada priklausiusio Ceklio žemei). Žemaičių kariuomenę (anot “Livonijos kronikos”, apie 3 000 žmonių), su grobiu grįžtančią iš Kuršo, pasivijo Livonijos kryžiuočiai (Kuldygos pilies įgula, Vokietijos, vietos vokiečių riteriai bei nuo jų priklausomi kuršiai). Žemaičiams greičiausiai vadovavo kunigaikštis Alminas, Livonijos kariuomenei – komtūras Bernardas Harenas. Ir Livonijos ordinas mūšį pralaimėjo: žuvo 33 riteriai, daug karių. Tai laikoma neeiliniu mūšiu Europos karybos istorijoje: tokia jo baigtis paskatino žiemgalius 1259 m. sukilti prieš Vokiečių ordiną – išvaryti iš savo žemių jo ir Rygos arkivyskupo paskirtus viršininkus. Be to, pergalė prie Skuodo daugiau drąsos suteikė ir patiems žemaičiams – jie stipriau ėmė priešintis Ordinui. Tad po metų pasiekė dar reikšmingesnę pergalę Durbės mūšyje.
    Remiantis archeologiniais kasinėjimais, nustatyta, jog Skuodo mūšio vieta galėjo būti apie 6 km į pietvakarius nuo Skuodo, dabartiniame Luknių kaime. Ši vieta paženklinta, kaip teigiama oficialiuose informacijos šaltiniuose, trimis, o iš tiesų – dviem stogastulpiais: šviesaus atminimo tautodailininkas Petras Brazauskas sukūrė vaizduojantį mūšio momentą, Giedrius Škimelis – moterį, gedinčią kritusiųjų už Tėvynės laisvę. Jie padaryti 1998–2003 m., įgyvendinant tuometinio Skuodo rajono savivaldybės paminklotvarkininko, Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyriaus pirmininko Evaldo Razgaus projektą „Žengdami į ateitį, neužmirškime praeities“. Pasodintas ąžuolynas.
    Tad rugpjūčio 30-osios pavakarę Skuodo literatų klubo “Nojus” nariai su kai kuriais savo artimaisiais pirmiausia ir prisiminė, kuo reikšmingas Skuodo mūšis. Jame žuvusiems žemaičiams uždegė simbolinę ugnį, kuri dabartį sujungė su praeitimi, o kartu ir nuskaidrino susirinkusiųjų širdis bei protus. Prie vieno iš Skuodo mūšio vietoje rymančių koplytstulpių padėta gėlių.
    O tada pasidžiaugta per vasarą klubo nuveiktais darbais, padėkota prie jų prisidėjusiems, pagelbėjusiems… Aptarti ateities planai… Ir prie suneštinėmis vaišėmis viliojusio stalo prasidėjo kūrybos skaitymai. Tądien skambėjo eilėraščiai Žemaitijai, tėvynei, tėviškei. O Napoleonas Reimontas su drauge Benadita susiėjimą papuošė jo autorinėmis ar tiesiog populiariomis, visiems žinomomis dainomis. Tad visko tą vakarą būta: ir eilių, ir dainų, ir šokių. Juk reikėjo parodyti bei įrodyti, kad žemaičiai po 760-ies metų tebėra. Ir ne bet kokie, o kūrybingi, dainingi, linksmi… Stiprūs savo išskirtinumu, etniniu identitetu.
Namo išsiruošta tik tada, kai danguje sužibo žvaigždės, – bus kam saugoti kritusiųjų Skuodo mūšyje ramybę.

Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo “Nojus” vadovė
Nuotraukos Augenijaus ZABIČIO

Nuotraukų galerija