mobili versija | standartinė versija
main-image

Nojaus laivo burės nunešė į Varnius

Keturios literatų klubo „Nojus“ narės vieną spalio pabaigos dieną išvykome į Varnius – dėmesio vertą nediduką Žemaitijos perlą, išsiskiriantį ir kultūrine, ir istorine praeitimi, ir architektūra bei savito grožio kraštovaizdžiu. Nė vienai iš mūsų niekada neteko čia lankytis, tad įspūdžiai pranoko lūkesčius bent keletą kartų.


    Mes, Danguolė Pauliuvienė, Adelė Viskontienė, Aldona Jadvyga Mončienė ir aš, atvažiavome truputį anksčiau, kad, kol dar šviesu, nors šiek tiek galėtume pasidairyti po miestą, o paskui keliauti į Varnių kultūros centrą savo atsivežtą žemaičių kalbos savitumą ir grožį įpinti į jos spalvų vainiką.
    Vingiuoti keliai, keleliai, išsukus iš žiedo šalia Plungės Žarėnų link, vedė į Varnius, stebindami gražiais vaizdais. Stabtelėjome prie Žarėnų bažnyčios. Pro automobilio langą dairomės – kokia graži! – vartai, sienos, gėlės dar žydi… Kažin, ar atrakinta?.. Čia iš privažiavusios mašinos išlipo kunigas ir smalsuolėms linksmai pamojo. Aha, vadinasi, diena bus sėkminga!
    Keliavome toliau. Varnių kultūros centrą radome lengvai, buvome maloniai sutiktos Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Varnių filialo darbuotojų Zitos Mickuvienės ir Vidos Krenciuvienės. Pastaroji palydėjo iki Žemaičių vyskupystės muziejaus durų. Šį Varnių pasididžiavimą labai norėjome pamatyti!
    Ir čia buvome sutiktos nuoširdžiai bei draugiškai, supažindintos su šios vietovės istorija taip, kad besisuko tik viena mintis: „Oi, ar gebėsiu viską taip pat įdomiai papasakoti, kaip muziejaus darbuotoja, kaip prisistatė pati, visai ne gidė, bet po miesto istoriją nardanti kaip žuvis?..“ Laiko tėkmė Varnius pavertė gyvybingu ir judriu miestu, išaugusiu gana pelkėtose vietose. Čia pat, muziejuje, ant sienų matėme vyskupų portretus, skaitėme žinomus vardus, pavardes, regėjome laiką, pasislėpusį po tinko sluoksniu. Mat jis apiręs parodė originalias plytas, „surištas“ be cemento ar kitų klijų – tik natūraliomis medžiagomis; senovinius laiptus į rūsį; pasakiškus koridorius su nuostabiomis plytinėmis arkomis; apeiginių rūbų detales. Nustebome, sužinojusios, jog arnotas buvo siuvinėjamas plieno siūlais, o tam reikėjo vyriškų rankų ir visų metų kruopštaus darbo. Matėme ir tikrą senos giminės Nalenč Gorskių lobį, rastą Biržuvėnų dvare, kurį jauniausia šios giminės palikuonė Janina Gorskytė-de Nagourski padovanojo Lietuvai – šiam muziejui. Tai – tikras Meisseno porcelianas, dar 18-ame amžiuje gamintas Meissen’o mieste Vokietijoje, dekoruotas rankomis, kuris, „atgaivintas“ paprastu indų plovikliu, žėri kaip naujas.
    Sužavėjo Varniai. Tolimi, bet tokie stiprūs savo praeitimi, dvasingumu, gražia dabartimi. Kalbėjome: „Reikia čia sugrįžti, draugų atsivežti… Ir būtinai ryte, kad spėtume daug daugiau pamatyti!..“ O tiksinčios minutės vertė mus persiorientuoti pagrindiniam atvažiavimo tikslui – susitikimui su literatais iš Žemaitijos.
    Renginį vedė Varnių bibliotekos literatų būrelio „Lyra“ pirmininkė Gendvika Čiužienė. Be Skuodo literatų klubo „Nojus“ dalyvavo Šilalės rajono literatų klubas „Versmė“, Telšių Trečiojo amžiaus universiteto saviraiškos fakultetas. Popietę autentiškomis Žemaitijoje užrašytomis tęstinėmis dainomis paįvairino Varnių seniūnijos kultūros centro tradicinės muzikos grupė „Vo kāp“ (vad. Arūnas Gedmantas).
    Literatų kūryba, kaip ir tikėtasi, suskambo spalvingai, nuotaikingai ir rimtai. Būta net komiškų situacijų, pavyzdžių, kaip pietų žemaitis negali susikalbėti su šiaurės. O skuodiškių atsivežtas žodis „kaulmautė“ (eilėr. „Kliava kaulmautiems nobėra taks“) visai įstrigo be vertimo, nes niekas nebuvo tokio žodžio girdėjęs!..
    Po renginio dar bendrauta prie gardaus žemaitiško kugelio, kavos. Su renginio vedėja Gendvika Čiužiene, susirinkusiesiems paskaičiusia kraštietės Viktorijos Daujotytės (Daujotės) kūrybos, patiko pratęsti pokalbį apie profesorės knygas, jų personažus, poezijos dainingumą, jaučiamus emocinius skirtumus, skaitant tarmiškąją dalį ir vertimą į bendrinę kalbą.
    Dalyvių delegacijos apdovanotos Telšių rajono savivaldybės K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos (direktorė Jolanta Sutkutė) padėkomis už dalyvavimą literatūrinėje-muzikinėje popietėje „Žemaičių kalbos spalvingumas“, skirtoje Žemaitijos paminėjimo 800-osioms metinėms.
    Grįžome ir laimingos, ir pakylėtos nuo įspūdžių gausos, o ir tądien šviesaus anų laikų čia dirbusio garsaus vyro, kanauninko Mikalojaus Daukšos „Postilės“ žymioji prakalba „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą“ naujai atsikėlė iš amžių glūdumos ir dar labiau sustiprino meilę tai kalbai, kurią į mūsų lūpas įdėjo motina.

Danutė LEKNIUVIENĖ
Skuodiškių delegacijos vadovė
Nuotraukos iš autorės archyvo.

Nuotraukų galerija