mobili versija | standartinė versija
main-image

Įpareigota ir įsipareigojusi

Jeigu esi iš šlovingos Simono Daukanto bei Jurgio Ambrozijaus (Ambraziejaus) Pabrėžos žemės, o dar ir pavardė – Daukantaitė, tampi įsipareigojusia. Tiksliau, įpareigota. Tad Emilija Daukantaitė-Jablonskienė lemčiai ir nesipriešino – tapo lituaniste.

Gimtosios kalbos bei literatūros mokytoja. Ir niekada dėl to nesigailėjo – jokiais „kas būtų, jeigu būtų“ savęs nekankino. Atvirkščiai: net ir šiandien, jau senokai nebegirdėdama krepinio „Mokytoja!“, prisipažįsta: „Taip mylėjau savo dėstomą dalyką!.. Kad mokiniai man nebuvo svarbu“. Ir, kaip beatrodytų keista, toks požiūris buvo teisingas. Netgi esmiškas. Kadangi tie, kuriems bent trumpai (kaip, pavyzdžiui, man) dėstė, jos niekada nepamirš. Juk argi galima pamiršti su tokia vidine liepsna kalbantį apie tą patį Daukantą... Kad, atrodo, apie jojo darbus ne skaityta, o visa tiesiog pačios matyta ir užrašyta?!. Arba ar įmanoma iš atminties ištrinti pamokas, kai, garsiai perskaičiusi eilėraštį, mokytoja staiga nusigręžia į langą... Ir jos akyse sužvilga lietaus lašus ant stiklo atspindintys skaidrūs karoliukai?!. Tad tie, kuriems teko šitai patirti, dėl jaunatviško lengvabūdiškumo net ir nesuvokdami, ką tai reiškia, kažką išsinešė. Savo širdyse. Todėl, jeigu tai net ir neįpratino mėgti literatūrą, padėjo pamilti žmones. O argi tai – mažiau?!. Tiesa, ne vieneri jos metai praėjo dar dirbant, bet be pamokų – anuometiniame Švietimo skyriuje... Bet funkcioniere vis tiek netapo: užtekdavo mažiausios užuominos, kad prabiltų lyriška lituanistė.
Na, o visąlaik dalindamas save kitiems, gauni ir pats. Tad ateina laikas tai parodyti. Iš aukso kasyklos šachtų iškelti paviršiun savo suvoktą ir įsisąmonintą patirtį, tapusią kūryba. Emilijai Jablonskienei tas laikas atėjo. Ir atvedė ją į Skuodo literatų klubą „Nojus“. Nuo šiol čia – jau penkios pedagogės. O tai profesija, kuriai senatis negalioja, – gyvenimo ir santykio su pasauliu būdas.

Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė
Nuotrauka autorės