mobili versija | standartinė versija
main-image

Sielos laiškai

Vasario pabaigoje Skuodo literatų klubo „Nojus“ narė Bronislava Paulauskienė iš spaustuvės parsivežė savo knygelę „Sielos laiškai“. Tai pirmasis šios literatės eilėraščių rinkinys.


Kaip dar prieš atiduodama knygą Mažeikių spaustuvėn sakė pati naujojo ledinio autorė, skuodiškė Bronislava Klovaitė-Paulauskienė, savo kūrybą paleisti į viešumą ji tiesiog privalėjo. Tiksliau, buvo įpareigota geriausios draugės. (Beje, gyvenančios Vilniuje, kur daugiau nei ketvertą dešimtmečių praleido ir pati.) Tai ji pernai prikalbino eilėraščius atnešti į „Mūsų žodžio“ redakciją... (O tam, kad nebebūtų viena – patektų bendraminčių būrin, netrukus įstojo į Skuodo literatų klubą „Nojus“.) Ir galiausiai suteikti savo kūrybai knygos pavidalą. Toks sprendimas priimtas, siekiant padėti patekusiems į tokias situacijas, į kokias buvo patekusi autorė... Kad, per tekstus juntant jos dvasinę paramą ir palaikymą, būtų lengviau visa įveikti – išgyventi.
Kadangi B. Paulauskienė – išskirtinio, arba ypatingo, likimo žmogus. Jeigu kitiems, kuriems gyvenimas einasi kaip per sviestą, zirzlena ar net kelia isterijas dėl kiekvieno menkniekio, ji pakelta galva ir su šypsena veide pakėlė viską, ką Lemtis siuntė. O pastaroji tikrai nebuvo Bronislavai gailestinga... Esmė – jog moteris į gyvenimą žvelgia pozityviai: bėdoti, savęs galėdama, ir provokuoti kitų gailestį nelinkusi. Netgi eilėraščiuose nerasime sunkaus liūdesio, apmaudo ar nevilties... Tik, skaitydami tikrumu išsiskiriančius tekstus, išvysime skruostu nuriedant kokią išdavikę ašarą... Ar net nenuriedant, o kaip kokį rasos lašą rytmetį žybsint akyse. Mat Bronislava įsitikinusi: gyvenimas – tik vienas, tad reikia juo džiaugtis, koks bebūtų. O juk netgi pačiose kritiškiausiose situacijose, kai, atrodo, jokios išeities nebėra, labai daug priklauso nuo mūsų pačių – kaip esame nusiteikę, kaip į tai, kas vyksta, žiūrime. Pasiduoti ir nuleisti rankas spėsime visada – bent jau pabandykime sukaupti jėgas ir pakovoti.
Jeigu kiti, leisdami vienokia ar kitokią knygą, ilgai vargsta, rinkdami jai pavadinimą, Bronislavos atvejis visai kitoks: kaip vadinsis naujasis leidinys, buvo žinoma iš anksto – „Sielos laiškai“. Tad, nors pati autorė apie tai galvojo nedaug, pavykusiu, t. y. atitinkančiu pavadinimą, galima laikyti ir knygelės dizainą. Kadangi, jeigu kitiems autoriams atrodo, kad, jei jau leidi knygą, svarbiausia, kad joje tilptų kuo daugiau tekstų, visai neatsižvelgiant į tai, kaip jie sumaketuoti bei vienas su kitu koreliuoja, minėtas leidinys plonutis. O plunksnakotis viršelyje – tarsi užuomina, jog tai visai ne knyga, bet tiesiog popierius laiškams.
Siekdama, kad, atsivertus knygelę, svarbiausi būtų jos tekstai, B. Paulauskienė, kitaip nei daugelis autorių, neišsišoka ilgu prisistatymu – biografija, išsamia informacija apie tai, kada ir kodėl pradėjo rašyti... Ar netgi specialioje  fotosesijoje padaryta epotažine savo nuotrauka. Mažulyte nespalvota nuotraukyte (beje, pernai publikuota „Mūsų žodyje“) prasidedančiame „Autorės žodyje“ tik tiek: „Mintis ir žodis, lyg tyro jausmo gūsis, neša į nevaržomas erdves. Išnyksta riba tarp nebūties ir būties. Tad leiskite tą dvasios žiedą, išjaustą širdimi, įteikti Jums“. Ir, neklimpstant į šiuo atveju visai beprasmius apmąstymus apie naujajame leidinyje spausdinamų tekstų literatūrinę vertę, galima tik konstatuoti, jog ne vienam iš autorės yra ko pasimokyti.
Deja, Bronislavos Paulauskienės knygelės pristatymas, kurį Skuodo literatų klubas „Nojus“ su Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešąja biblioteka ketino surengti kovo 18-ąją, dėl Skuodo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo riboti masinius renginius, taip mažinant koronaviruso grėsmę, atidėtas. Tad belieka laukti, kol ažiotažas dėl šios ligos baigsis.


Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė
Nuotrauka autorės