mobili versija | standartinė versija
main-image

Taip reikėjo vėl susieiti!..

Birželio 2 d. po ilgos priverstinės pertraukos ir vėl draugėn susirinko Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai. Kad niekam „nekliūtų“, tam pasirinko ne kokią įstaigą ar viešą erdvę, o privačią teritoriją – juk svečiuotis pas bičiulius karantino sąlygos nebedraudžia.

Gyvenimas vietoje nestovi – metų laikai keičia vienas kitą – prasidėjo kalendorinė vasara, o karantinas užsitęsė. Tad Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai, nepriklausomai nuo to, kiek kurį mėnesį turėdavo renginių, kas mėnesį susirinkdami pasibūti, pabendrauti savo didelėje šeimoje nusprendė ilgiau nebekentėti – kiek gi galima?!. Tuo labiau, jog daugelis nuo kovo 16-osios – tarp keturių sienų. Tad pats laikas susirinkti ir... Pasidžiaugti vieni kitais, prisiminti visas atmintinas progas bei paplanuoti, ką įdomaus nuveikti per vasarą. Todėl birželio 2-ąją susirinkta vienos iš „nojiečių“ – Bronislavos Paulauskienės – sodyboje ir atšvęstos vasaros sutiktuvės. Tai, kad susiėjimo jau būtinai reikėjo, parodė gausus dalyvavimas: iš 25-ių klubo narių nebuvo tik 2-jų „tremtinių: Romaldos Bridikienės, gyvenančios Klaipėdoje ir žadėjusios atvažiuoti, jeigu nesutrukdys reikalai; bei Aldonos Anužienės, kuriai vis dar nėra kaip grįžti iš Amerikos. Nors ankstesniais metais visada iki gegužės pabaigos grįždavo... Ir, aktyviai dalyvaudama „Nojaus“ veikloje, gimtojoje šalyje praleisdavo beveik po pusmetį. Tiesa, ryšys su ja nenutrūksta nė tada, kai moteris už Atlanto, – nuolat bendraujama elektroniniu paštu, kuriuo siunčia ne tik laiškus, bet ir savo kūrybą. Pavyzdžiui, praėjusio mėnesio pabaigoje į apgailestavimą, kad negalės būti kartu su „nojiečiais“, parašė: „Užskaityk, kad esu“. O netrukus po to atsiuntė savo naujausią eilėraštį:

Dar nevėlu

Tamsiausią žalią siūlą į geriausią adatą vertum,

šilo pakraščiu dygsniuotum laukinių viržių kilimą...

Bet tu įstrigęs, kur besiuvinėtum ligi šiolei, –

pakyla spiečiais juodvarnių pulkai.

Pavasario šnibždesiai, alyvų kekės lyg gilzių

Pripiltos – net kojos neklauso,

nes šikšnosparnis visiems diriguoja tylą...

Rugių lauke, kai nėra kur slėptis, o pažeme

praneria kregždės, visas juokas nepadalintas –

dar nevėlu sugrįžti į gimtuosius namus.

Gėlėta vasaros mergaitė, miškų kvapu

su horizontu susiliejus, nepaiso, ar užrakintos

durys būna žiedų kupolėje –

ar tebėra kelias, lieptas, numatytas skrydis.

Jūržuvė tyliu aidu verpetuose atliepia,

ūmai ant sparnų įsikomponuoja drungnas vėjas,

pakeldamas paukščius pučiamajam chorui –

į gimtuosius namus sugrįžti dar nevėlu...

Na, o tie, kurių norai sutapo su galimybėmis, tad birželio 2-ąją galėjo susirinkti draugėn, visų pirma atidavė skolą – pasveikino šventusias gimtadienius kovą ir balandį bei švęsiančią birželį. O sveikinimų, aišku, būta įvairiausių: ir su gėlėmis, ir su dovanomis, ir su specialiai sukurtomis eilėmis... Paskui bendrauta, dainuota, skaityta, užkandžiauta... Bei pasidžiaugta, kad klubo gretas papildė žmogus, kuris jame turėjo būti seniai ar netgi mintimis ir buvo – pažinojo ne vieną iš narių, su jais bendravo... Tad bereikėjo, kaip sakoma, tik tą bendrystę įteisinti. Omenyje turimas Rimantas Piekus. Daugiau nei ketvertas valandų pralėkė, atrodo, vienu mirksniu. Bet, laimė, šįsyk išsiskirta neilgam – su viltimi bei planais netrukus ir vėl susitikti. „Mums buvo tikri atlaidai“, – kitą dieną po pasibuvimo sakė Danutė Lekniuvienė. Ar begali būti geresnis atsiliepimas?!.

Dalia ZABITIENĖ

Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė

Nuotraukos autorės ir Augenijaus ZABIČIO

Nuotraukų galerija