mobili versija | standartinė versija
main-image

Paminėta sukaktis

Rugpjūčio 11-ąją poetei Danutei Paulauskaite būtų sukakę 75-eri. Tačiau jau 16 metų, kai ji atgulė amžinojo poilsio. Nors tai nereiškia, jog nereikia prisiminti poetės gimimo sukakties. Tuo labiau, kai kraštietė visiškai pamiršta.

O skuodiškė poetė Danutė Paulauskaitė – kaip tik iš tokių. Kiek po Skuodą bevaikščiotum – kiek beieškotum, niekur nerasi nė menkiausios užuominos, kad jos čia gyventa. Nors, kaip pastebėjo tie Skuodo literatų klubo „Nojus“ nariai, kuriems anksčiau poetės neteko pažinti nei asmeniškai, nei per jos kūrybą, jos pavardė lietuvių literatūroje minima šalia tokių žymių žmonių!.. Jog tampa labai nejauku, kad net po mirties per savo kūrybą, kūryboje garsinantys mūsų rajoną taip begėdiškai užmiršti.
Tad rugpjūčio 11-ąją bent jau Skuodo literatų klubas „Nojus“ aplankė šviesaus atminimo Danutę Paulauskaitę ir paminėjo jos 75-ąją sukaktį. Kur aplankė?.. Kulų kapinėse, kur ji ilsisi viename kape su motina. Būtent jos slaugyti 1989-aisiais grįžusi į Skuodą, poetė prarado sveikatą ir čia pasiliko iki pat mirties 2004-aisiais. Bet gyveno taip tyliai, nepastebimai, kad atrodo, jog nė būti jos nebuvo. Nebendravo su niekuo. Net su giminėmis. Nebeįsileido nė vieno. Pastaraisiais gyvenimo metais – net šviesaus atminimo poeto Stasio Jonausko. Tiesa, kartais, atėjusi „Mūsų žodžio“ redakcijon, jo paprašydavo ko nors nupirkti, įmesti į pašto dėžutę laišką Vilniun... Nors ir tokie prašymai nebuvo dažni – stengėsi išsiversti be kitų pagalbos. Pati. Ir tai neįtikėtina, kadangi neturėjo jokių reguliarių pajamų – negavo nei senatvės, nei, nežiūrint sunkios sveikatos būklės, neįgalumo pensijos. Tenkinosi tuo, kiek pelnė, pardavusi Užupyje (Vilnius) ne pačios geriausios būklės name turėtą butuką. Tad, švelniai tariant, gyvenimas išties nelepino...
Tą vakarą susirinkus prie D. Paulauskaitės kapo, ne tik uždegtos žvakės, iš jų suformuojant simbolinį kryžių, bet ir pasidalinta prisiminimais. Tuo labiau, jog tarp susirinkusiųjų radosi ne tik su šviesaus atminimo poete bendravusių, bet ir kartu besimokiusių. Pavyzdžiui, Genutė Kaunienė, kuriai tokia garbė teko Skuode. O Aldonai Mončienei poetę teko pažinti dar tada, kai ši mokėsi Lenkimuose. Tad net eilėraštį D. Paulauskaitei yra dedikavusi. Kaip ir Bronė Diekontienė. Na, o Adelė Zubienė, pasirodo, atmintinai moka pluoštą pačios poetės eilėraščių.
O bendravardei Danutei Lekniuvienei iš anksto pavesta bene atsakingiausia užduotis –susirinkusiuosius supažindinti su D. Paulauskaitės kūryba, pasidalinti savo pastebėjimais apie ją, mintimis. Mat D. Lekniuvienės santykis su bendravarde bešališkas – netekę nei jos pažinoti, nei skaityti kūrybos. Užtat, kaip prisipažino, perskaičius Danutės Paulauskaitės gimimo sukakčiai dedikuotus straipsnius Lietuvos literatūrinėje-kultūrinėje spaudoje – „Literatūroje ir mene“ bei „Metuose“ – kilusi gausybė minčių. Kadangi tik dabar išgirdusi apie dramatiško likimo poetę bei įsigilinusi į jos biografiją... Ir visame tame, kas nusako Danutę Paulauskaitę, radusi daug bendro. Netgi susigraudino, tai įžvelgusi. (Kadangi, atliekant užduotį – ruošiant pristatymą, įdėta nemažai darbo, ieškant reikiamos informacijos, gilinantis į ją, nuodėmė būtų tą darbą numesti – tegu susipažįsta, paskaito ir „Mūsų žodžio“ skaitytojai.)
75-ąjį Danutės Paulauskaitės – vienos ryškiausių egzistencialistų lietuvių poezijoje – sukaktį paminėjęs Skuodo literatų klubas „Nojus“ neabejoja: poetės atminimas turi būti įamžintas. Ar to gali tikėtis tik tie, kurie, būdami gyvi, lipa per kitų galvas ir garsiau už visus rėkia, kokie jie geri, gabūs, protingi... O išskirtiniai talentu dvasios rezistentai – ne?..

Dalia ZABITIENĖ
Skuodo literatų klubo „Nojus“ vadovė

Nuotraukos autorės ir Augenijaus ZABIČIO

Nuotraukų galerija