Lietuviškieji kryžiai – liaudies mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo (pokario metais – ir pasaulietinio turinio) statiniai, sudaryti iš architektūrinių, dekoratyvinių, skulptūrinių formų, kurių paskirtį ir prasmę nusako jų turinys, sukūrimo motyvai ir intencijos bei pastatymo vieta. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti. 

Albumui „Išsaugoti: Žemaitijos kalvystės kryždirbystė“ medžiagą surinko   Lietuvių senosios kalvystės tyrinėjimus A. G. Zinkevičiūtė pradėjo dvidešimto amžiaus septintame dešimtmetyje, būdama LTSR valstybinio dailės instituto menotyros studentė. Rūpestis fiksuoti, išsaugoti rūdžių ir užmaršties ėdamą paveldą buvo  egzistencinis Zinkevičiūtės stimulas imtis milžiniško darbo – žinojo vertę ir bent knygos pavidalu troško jį išsaugoti ateities kartoms. A. G. Zinkevičiūtė sukaupė didelį geležinės kryždirbystės vaizdinės medžiagos archyvą, kuriame gausu fotojuostų, skaitmeninių laikmenų, nuotraukų, eskizų, pieštų kapinėse, perpieštų švaraščių, dokumentavimo sąsiuvinių su ekspedicijų datomis, dalyviais, kryžių aprašais. Deja, tyrinėtojos sveikata seko, sisteminimo darbai lėtėjo. Paskutiniais gyvenimo metais Adelė paprašė savo buvusių mokinių ir kolegų, Vilniaus dailės akademijos docento Tomo Vaičaičio imtis leidinių maketavimo darbų, profesorės Laimos Kėrienės – viso leidybos projekto.