Vasario 20 d. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos parodų salėje susirinkę meno mylėtojai susipažino su kraštiečio dailininko Adomo Galdiko (1893– 1969) 22 tapybos darbų paroda. Dailininko kūrybą ir gyvenimo įvykius žiūrovams pristatė Plungės Žemaičių dailės muziejaus vyriausia fondų saugotoja Danutė Einikienė. Ji pateikė eilę mažai žinomų dailininko biografijos faktų, aptarė jo kūrybos kelią A. Galdikui persikeliant gyventi į užsienį. Dailininko abstrakcijose spalvos atrodo judančios ir nuolat kintančios. Aistros ir jausmo pagauti drąsūs dailininko teptuko potėpiai liejasi žaliais laukų, mėlynais, pilkais dangaus skliautų ar rudeninių lapų plotais. Jokios ramybės: atsipalaidavusios iš linijos varžtų, su pašėlusia ekspresija spalvos „šoka“ gyvenimo šokį.
Susitikime dalyvavo Skuodo muziejaus atstovės, mokytojos, Skuodo TAU lankytojai, Skuodo bendruomenės nariai, bibliotekos darbuotojai. Paroda veiks iki kovo 15 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.
Adomas Galdikas gimė girių apsuptame Giršinų vienkiemyje, prie Mosėdžio, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Būsimasis dailininkas augo šeimoje, kurioje motina Fortūnata Karevičiūtė-Galdikienė mėgo muziką, poeziją, pati bandė rašyti, tėvas Feliksas jaunystėje smuikavo, šiek tiek tapė.
1912 m. įstojo į Aleksandro Štiglico techninę piešimo mokyklą Sankt Peterburge, 1917 m. ją baigė, įgydamas grafiko ofortisto specialybę, būsimasis dailininkas mokėsi papildomai – 1916–1917 m. išklausė Dailės akademijos specialųjį kursą. Gavęs diplomą, mokytojavo „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje Tambove. 1918 m. A. Galdikas grįžo į Lietuvą, dėstė piešimą Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir „Saulės“ gimnazijoje, o 1919 m. kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi išvyko į Stokholmą gaminti lietuviškų pinigų projektų.
- Galdiko kūrybos kelią galima skirstyti į tris tarpsnius.
Pirmasis – 1917–1923 m., t. y. nuo Štiglico mokyklos baigimo iki mokymosi Valterio-Kurau studijoje. Šiuo laikotarpiu jo kūryboje daug mėgėjiškumo, blaškymosi tarp realizmo ir impresionizmo. 1920 m. lietuvių meno apžvalgos parodoje, kaip prisimena Paulius Galaunė, A. Galdikas eksponavo daugiausia kūrinių – 125 tapybos ir 14 grafikos darbų.
1923–1928 m. – antrasis kūrybos tarpsnis. Tai ieškojimų periodas. Dailininkas ieškojo individualaus braižo, kūrybinio veido, bet dažnai dar nepasiekė norimų rezultatų.
1928–1940 m. – Galdiko brandos periodas. Šiuo laikotarpiu sukūrė savo geriausius molbertinės ir monumentaliosios tapybos kūrinius, daug dirbo scenografijos ir grafikos srityse, susiformavo kaip originalus tapytojas, kūrybinių impulsų sėmėsi iš lietuvių liaudies ir Vakarų moderniojo meno. Modernistinėms nuostatoms įsigalėti didelę įtaką turėjo meno praktikos, akcentavusios besąlyginę menininko individualybės ir estetinio kūrinio vertės reikšmę.
Intensyvus meninis gyvenimas Lietuvoje 4-ąjį dešimtmetį suformavo ir radikaliojo avangardizmo reiškinį – „Ars” grupuotę. 1932 m. dailininkai Antanas Gudaitis (1904–1989), Antanas Samuolis (1899–1942), Viktoras Vizgirda (1904–1993), Juozas Mikėnas (1901–1964) surengė parodą, kurioje, be jų, dalyvavo ir jauni grafikai. Paroda tapo akstinu susiburti dailininkams į grupę, pavadintą „Ars” vardu. Arsininkus vienijo sava estetinė programa, panašūs kūrybos principai. Bene labiausiai patyręs ir novatoriškas tarp jų buvo Adomas Galdikas – jau pripažintas tapytojas, grafikas, scenografas ir pedagogas.
Žemaičių dailės muziejuje saugoma 70 dailininko kūrybos darbų. Sukūrimo metai 1952–1960 ir 1960–1968-ieji. Pavadinimai „Abstrakcija“, išskyrus dviejų – „Žiema“ ir „Medžiai“. 69 darbai į muziejaus dailės rinkinius priimti 1995 m.
