Kovo 14 d. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Skaitytojų klubas buvo susirinkęs į Fredrik Bachman knygos „Gyveno kartą Uvė" aptarimą.  

Susitikimo dalyvės sakė, kad tai viena tų knygų, kuri tiek išgirta ir išrekomenduota, bet nei kiek nenuvylė, o dar net ir pranoko lūkesčius. Tokia gyvenimiška, šmaikšti ir net jausminga. 

Iš pradžių gana niūri istorija, bet tas niūrumas sukelia šypsenas skaitant ir net juoką iššaukia! O pačioje pabaigoje skaitydamos kai kurios, net  verkė. 

Tai vieno žmogaus istorija, kuriam 59 m., netekęs darbo, mirusi žmona, netekęs vadovavimo savo butų valdyboje, tačiau sugeba gyventi toliau prasmingą gyvenimą. Jis nugali savo įsitikinimus, įpročius, atranda naujus draugus. Labai šmaikščiai aprašomi Uvės ir katino santykiai. 

Uvė laikosi griežtos rutinos, turi nelaužomas taisykles ir savitą požiūrį į pasaulį, kuris nudažytas dviem spalvomis – juoda ir balta. Jo žmona Sonja, buvo tarsi vaivorykštė, kuri į jųdviejų gyvenimą subtiliai įnešė visas kitas spalvas. Uvė - konstruktyvus, šalta širdim, aštriu protu, atidžiai pasveriantis kiekvieną už ir prieš, atvirai nedemonstruojantis jausmų bei emocijų. Sonja, vienintelis žmogus žemėje, kuri jį suprato ir besąlygiškai priėmė tokį, koks jis yra. 

Naujų kaimynų atvykimas aukštyn kojom apverčia niūrią Uvės kasdienybę ir pakeičia pirminius planus. Galop užsisklendusio seno gaižaus bambeklio kaukė pasislenka į šoną ir pamažu atsiveria tikrasis Uvės veidas. 

Moterys dalinosi įvairiomis mintimis, jausmais, kurios kildavo skaitant šią knygą, netgi rado panašumų iš aplinkinių, pažįstamų tarpo dėl jų tam tikrų poelgių. Daugelis situacijų atrodo tokios artimos ir pažįstamos. Galimai kiekvienas atrasime savo, ar artimųjų savybių, kurios tikrai sušvis visu gražumu, kai pereisime į garbingą senjorų amžių.  

Sekančiam klubo susitikimui nutarėme visos perskaityti Jodi Picoult knygą „Norėčiau, kad būtum čia“. Tai jaudinantis romanas apie dvasios tvirtybę krizės akivaizdoje.