Lidija Šimkutė – poetė, eseistė ir vertėja, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis. Gimė 1942 m. Krakių kaime, Mosėdžio valsčiuje (Kretingos apskrityje, dabartiniame Skuodo rajone). Vaikystę praleido pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. su tėvais išvyko į Australiją.
Lietuvių kalbos žinias neakivaizdiniu būdu tobulino Lietuvių kalbos institute Čikagoje (1973–1978 m.) ir Vilniaus universitete (1977 m., 1987 m.). Gyvena Australijoje.
Baigusi profesinį dietologės darbą ligoninėse, 1992–2017 m. daug laiko praleisdavo ir Lietuvoje.
Apkeliavo daugelį kraštų.
Anksčiau yra išleidusi eilėraščių rinkinius:
lietuvių kalba – „Antrasis ilgesys“ (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1978); „Prisiminimų inkarai“ (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1982); „Vėjas ir šaknys“ (Vilnius, Vaga, 1991).
dviem kalbomis – „Tylos erdvės / Spaces of Silence“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999; su Davido Maloufo įžanga); „Vėjo žvilgesys / Wind Sheen“ (Vilnius, Petro ofsetas, 2003; su A. A. Jonyno įžanga); „Mintis ir uola / Thought and Rock“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008; su J. M. Coetzee’s anotacija); „Kažkas pasakyta / Something is said“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013; su Tomo Venclovos įžanga); „Baltos vaivorykštės / White Rainbows“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016; su Jan Owen įžanga).
anglų kalba – „The Sun Paints a Sash“ (JAV, Red Pagoda Press, 2000).
Poetinė Šimkutės eilėraščio gelmė ryškėja per subtilų gamtos motyvą, vaizdo ir garso fragmentą, susijungiantį į vientisą įtaigų poetinį vaizdinį. Visatos ir atskiro elemento simbiozė įgauna prasmę per įvardijimą, spalvą, tampa ženklu, žyminčiu individualizuotą poetinį kalbėjimą. ...dominuoja metaforizuotas emocinis virpesys, prasmių potekstė, kuriai autorė suteikia talpaus daugiareikšmiškumo.
Literatūrologė DALIA KUIZINIENĖ
Šimkutės kūryba patraukia anglakalbių poezijos skaitytojų dėmesį. Jos eilėraščiai turi panašumo su haiku ir „giliosios metaforos“ mokykla. Skaitydamas jos poeziją nežinai, ką pajusi eilėraščio pabaigoje. Kai kurie eilėraščiai tarsi maldos, nors juose nerasi nieko bendro su institucine religija, jie dvasingi patys savaime. Pačius įtaigiausius kūrinius skaitydamas žmogus pasikeičia, nes jie gali nuvesti į vietas, kuriose nesitikėjo atsidurti. Ši poezija mus išbando, maitina ir giliai jaudina.
Poetas KEVIN HART
Skaitydami Lidijos eilėraščius turime išvalyti iš kalbos visas buitines empirines asociacijas ir patirti perkeistą kalbą kaip sakralumo kodą, kaip dermę, kaip muziką… Muzika – visatos ir sielos ritmai, gyvybės pulsas. Toks eilėraštis turi būti ne šiaip skaitomas, bet atliekamas kaip liturginis veiksmas, kad būtų aktualizuojamas ritmas, skiemenų energija. Kaip Glenno Gouldo atliekamas Bachas.
Literatūrologas REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Sausio 23 d. 15 val. Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Mosėdžio filiale bus pristatytas neseniai Lietuvoje išleistas kraštietės poetės Lidijos Šimkutės dvikalbis poezijos rinkinys „Povandeninė kalba / Underwater Speech“. Dalyvaus aktorė ir poetė Sonata Paliulytė bei leidyklos „Slinktys“ vadovas ir poetas Juozas Žitkauskas.
