Kovo 1 d. prisiminsime šviesaus atminimo skuodiškę poetę, Lietuvos rašytojų sąjungos narę Danutę Paulauskaitę.
16 val. – poetės kapo Kulų kapinėse aplankymas;
17 val. – poezijos ir muzikos kupinas atminimo vakaras „Būti gyvam skauda“ Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešojoje bibliotekoje.
Organizatorius – Skuodo literatų klubas „Nojus“, partneris – Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešoji biblioteka.
Kovo 1 d. sukaks 20 metų, kai Amžinybėn išėjo skuodiškė poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Salomėjos Nėries literatūrinės premijos laureatė, viena ryškiausių egzistencialistų lietuvių poezijoje, trijų eilėraščių knygų – „Gatvė vėjuotą dieną“ (1980), „Sezono uždarymas“ (1989), „Dviese su namais“ (2001) (po mirties išleista publikuotos ir niekur nespausdintos poezijos, eseistikos, dienoraščio ištraukų rinktinė „Prie pietvakarių sienos“ (2007); į anglų kalbą išverstų eilėraščių galima rasti penkių lietuvių poečių kūrybos rinktinėje „Lithuanian women poets“ (2002)) – autorė Danutė Paulauskaitė (g. 1945). Nors tikroji mirties data liko paslaptyje – 2004-ųjų kovo 1 d. ji tiesiog rasta mirusi. Kadangi gyveno viena, atsiribojusi nuo šio pasaulio, tiksliau, užsisklendusi savajame, kada konkrečiai iškeliavo į geresnį, nežino niekas. Kita vertus, nelabai kas ir pasigedo. Juk įprasta mylėti nuolat energija spinduliuojančius komunikabilius ekstravertus, o nuolat ribines būsenas išgyvenantys užsisklendę intravertai dažniausiais ignoruojami. Ne kažin kiek prie tokių simpatiškumo prisideda ir jų kūryba: juk net menkiausiuose D. Paulauskaitės kūrybos fragmentuose – egzistencinė įtampa bei dramatizmas.
Danutės Vacės Paulauskaitės biografija faktais nėra itin gausi. Mūsų rajone įgijusi vidurinį išsilavinimą, 1965–1967 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. 1967–1969 m. dirbo Skuodo rajono vaikų bibliotekoje. 1969–1974 m. studijavo Maksimo Gorkio literatūros institute Maskvoje. Iš ten grįžusi su diplomu, dirbo žurnale „Statyba ir architektūra“, laikraštyje „Vilnius“, Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ ir kt. O nuo 1983 m. atsidėjo tik kūrybai. 1989-aisiais iš Vilniaus parvažiavo į Skuodą slaugyti sergančios motinos... Ir čia pasiliko – gyveno iki pat mirties. Nors niekada su šia realybe nesusitaikė – skuodiške savęs nelaikė. Tad neturėjo teisės naudotis net kai kuriomis ypač reikalingomis pilnateisiams mūsų rajono gyventojams teikiamomis paslaugomis. Nuolat patyrė materialinį nepriteklių, socialinę atskirtį bei tiesiog kosminę vienatvę.
